Psalmynas 64

₂Išgirsk mano balsą, Dieve, kai skundžiuosi;

saugok mano gyvastį nuo priešų keliamo siaubo.

₃Apgink mane nuo nedorėlių gaujos,

nuo pikta darančių minios.

₄Jie galanda savo liežuvius lyg kalavijus,

taiko lyg strėles savo karčius žodžius,

₅iš pasalų šaudami į nekaltą žmogų;

jie šauna staiga, nieko nebijodami.

₆Jie drąsinasi savo kėslais,

susimoko, kur spęsti spąstus,

manydami: „Kas gali mus pamatyti?“

₇Jie sumano nedorą kėslą

ir slepia savo sumanytą niekšybę;

žmogus – gelmė, o jo širdis – bedugnė.

₈Bet Dievas paleidžia į juos savo strėles,

ir jie staiga sužeidžiami.

₉Liežuviu jie patys sau pražūtį lemia;

kas tai pamato, kraipo galvas.

₁₀Tuomet visus žmones apims pagarbi baimė;

jie skelbs, ką Dievas padarė,

ir apmąstys visus jo darbus.

₁₁Teisusis džiūgaus VIEŠPATYJE

ir ras jame užuovėją;

visi dorieji giedos jam šlovės giesmę.